Kai paprastos tiesos tampa erezijomis

Kartais pasaulis apsiverčia taip, kad tai, kas ilgą laiką buvo laikoma savaime suprantama, staiga ima skambėti beveik kaip maištas. Būtent tokį jausmą kelia knyga „Paprastos erezijos“.

Knygos redaktorius Dovydas Grajauskas viename pristatyme labai taikliai apibrėžė, apie ką ši knyga. Pasak jo, erezija pagal apibrėžimą yra įsitikinimas ar teorija, smarkiai prieštaraujanti visuotinai pripažintoms nuostatoms, ypač religinėms. Tačiau šiandien keisčiausia tai, kad pamatinės krikščioniškos – o dar svarbiau, bendražmogiškos – vertybės kartais ima atrodyti tarsi erezijos.

Knygoje kalbama būtent apie šį paradoksą: apie laiką, kuriame gyvename, apie vertybes, kurias tarsi visi žinome, bet vis rečiau iš tiesų jomis vadovaujamės.

„Koks pasaulis – tokios ir erezijos“, – sako redaktorius. Ir ši mintis labai tiksliai nusako knygos toną. Tai nėra polemika ar pamokslas. Veikiau ramus, kartais ironiškas, bet labai aiškus priminimas apie tai, kas iš tiesų svarbu.

Ši knyga taip pat nepretenduoja į didelius atsivertimus. Kaip sako D. Grajauskas, jos pasirodymas nesukels stebuklingų virsmų – nebus nei masiškai „atsivertusiųjų“, nei „užverstųjų“. Bus tik tie, kurie jau supranta, ir tie, kurie galbūt dar nepasiryžę net bandyti suprasti.

Ir vis dėlto knygoje slypi tyli viltis. Ji primena, kad istorijoje ne kartą taip jau buvo: mintys, kurios vienu metu laikytos erezijomis, vėliau tapdavo akivaizdžiomis tiesomis. Kaip kadaise laukė Martin Luther, Jan Hus ir kiti maištininkai, taip ir šiandien galima laukti momento, kai tai, kas turėtų būti paprasta ir savaime suprantama, vėl taps būtent – savaime suprantama.

Galbūt tada įmantrūs aukso ornamentai ir raumeningo, triumfuojančio Kristaus vaizdiniai vėl užleis vietą paprastumui: plikoms sienoms ir basam Mokytojui, kalbančiam apie vieną vienintelį dalyką – meilę.

Būtent apie tai ir yra „Paprastos erezijos“ – apie paprastus dalykus, kurie kartais reikalauja didžiausios drąsos.