Kodėl vaikams reikia skaityti ne tik linksmų, bet ir liūdnų istorijų?

Kai galvojame apie vaikų literatūrą, dažnai pirmiausia į galvą ateina  žodis "linksma". Ir tikrai - juokas, nuotykiai, ryškios spalvos bei linksmi veikėjai turi savo svarbią vietą vaiko pasaulyje. Tačiau išleidę ne vieną knygą ir stebėdami mažųjų skaitytojų reakcijas, vis dažniau pastebime: vaikai ne tik puikiai supranta, bet ir giliai jaučia liūdnesnius, filosofinius tekstus.

Vaikystė nėra vien rožinis debesėlis. Joje yra ilgesio, netekčių, vienatvės, klausimų apie gyvenimą ir mirtį. Knygos, kuriose subtiliai kalbama apie šiuos jausmus - padeda vaikams juos atpažinti, įvardinti, išbūti.

Mūsų leidykla ne kartą rizikavo leisdama knygas, kurios nėra "standartiškai linksmos". "Begemoto godos", "Siaubamiškio pasakos" - tai istorijos, kuriose juokas dera su švelniu liūdesiu, o pasakos forma kalba apie tai, kas svarbu visiems: vaikams ir suaugusiems.

Kai skaitome vaikui liūdną pasaką, mes tuo pačiu siunčiame labai svarbią žinutę: "Aš su tavim, kai tau liūdna. Aš šalia, kai kažko nesupranti. Kartu rasime prasmę." Ir tai - ne tik skaitymo, bet ir augimo stebuklas.

Vaikai, susidūrę su iššūkiais istorijoje, išmoksta drąsos. Jie mato, kad herojai išgyvena netektis, bet nenustoja svajoti. Kad galima būti jautriam, bet kartu stipriam.

Būtent tokios knygos padeda užaugti visaverčiu žmogumi. Tuo įsitikinome ne kartą.