Nauja knyga paaugliams - jau netrukus!

Naujoji jos apsakymų knyga „Anapus pilkos“ – septynios istorijos jauniems žmonėms nuo penkiolikos metų. Apie ribines būsenas, apie tylų vienišumą, apie žmogaus vidų, kurio dažnai niekas nemato. Apie tą amžių, kai jau nebe vaikas, bet dar ir ne suaugęs. Kai viskas atrodo pernelyg tikra.

Ilonos Ežerinytės skaitytojai tai atpažins iškart. Jos knygose niekada nebūna dirbtinio „jaunatviškumo“, bandymo kalbėti paauglių slengu ar pataikauti tendencijoms. Veikiau priešingai – jos tekstuose paauglys priimamas rimtai. Kaip žmogus, kuriam skauda iš tikrųjų. Kuris mąsto giliau, nei suaugusieji kartais norėtų tikėti.

Gal todėl tiek daug jaunų skaitytojų iki šiol prisimena „Sutikti eidą“, „Verksnių klubą“, „Skiriama Rivai“. Knygas, kurios kalba apie trapumą, kaltę, ilgesį, pasirinkimus, apie mėginimą išlikti savimi pasaulyje, kuriame labai lengva pasimesti.

Neatsitiktinai ir pati autorė daug metų buvo mokytoja. Ir vis dar yra mokytoja :)Ji moka išgirsti tai, kas nepasakoma garsiai. Ir gal dėl to jos susitikimai mokyklose taip reikalingi. Ne vien todėl, kad skatina skaityti. O todėl, kad po jų dažnai atsiranda drąsos kalbėtis. Apie save. Apie baimę. Apie vienatvę. Apie dalykus, kurių paauglys galbūt nepasakys net artimiausiam žmogui.

Viename interviu Ilona Ežerinytė yra sakiusi, kad paauglystė jai atrodo „gražiausias lūžio amžius“, kai žmogus dar nemoka slėptis ir yra „visas kaip ant delno“. Būtent tokius žmones ji ir rašo – jautrius, pažeidžiamus, kartais stovinčius ant ribos tarp šviesos ir tamsos.

Todėl „Anapus pilkos“ atrodo labai laiku.

Prasidėjus vasarai dažnai ieškome paaugliams „knygos atostogoms“. Kažko, kas nebūtų vien pramoga ar greitai suvartojama istorija. Kažko, kas liktų ilgiau nei savaitgalis.

Ši knyga – būtent tokia.

Ne triukšminga. Ne efektinga. Bet tikra.

Tokia, kurią perskaitęs galbūt ne iškart žinai, ką pasakyti.
Tik jauti, kad kažkas viduje truputį pasislinko.