Naujas Vytauto V. Landsbergio romanas "Bevardžio sagos"

Vakar skaičiau apie Paradžanovą, o šiandien pradėjau skaityti „Bevardžio sagas“ ir žiūriu - jis čia minimas. Sutapimas. Perskaičiau per kelias valandas, vienu ypu ką tik pabaigiau. Labai poetiška, vietomis panašėja į pjesę teatrui. Bet manau tuo geriau, nes kartais skaitydamas romanus matau filmo scenarijaus siužetą, o šiuo atveju kaip pjesę. Tas besikaitaliojantis laikmetis sujungiamas per žmones, kuriuos keičia aplinkybės, okupantas, kiti sutikti žmonės, manyčiau leidžia pasižiūrėti į mūsų istorines patirtis kitaip. Suprantama, kad bus besitapatinančių su panašiais likimais, nors ir pakeistom datom ir vardais, bet juk rašoma apie žmones, kurie ne vieninteliai galėjo kažką panašaus išgyventi. Net pats sau suradau keletą vietų, žmonių, kurių likimai panašūs į mano artimųjų. Kartu labai graudi knyga, vietomis užgniaužianti kvapą, priverčiantis išgyventi herojų jausmus. Galėčiau pasakyti kad tai kūrinys ne kiekvienam ir kartu kiekvienam skaitančiam.