"(Ne)Eilinis ežys Kepežys"

Netrukus skaitytojus pasieks naujoji Vytauto V. Landsbergio knyga pradinukams "(Ne)Eilinis ežys Kepežys". Tai unikalaus turinio knyga apie kareivį ežį Kepežį. Štai ką sako pats rašytojas apie knygą: 

Kiekvienas laikas turi jam tinkančias senąsias pasakas arba susikuria naujas. Pasakų apie karą, žiaurumą nėra daug ir jos nėra populiarios. Nes nesinori gąsdint vaikų, norisi, kad jie augtų su viltim, jog pasaulis maloningas ir teisingas. Tačiau taip nėra. Todėl ir sukuriamos tokios pasakos kaip „Eglė žalčių karalienė“ arba „Sigutė“. Todėl staiga atsiranda ir nuostabi knyga „Sibiro haiku“ populiariausia ir tapusi vos ne nająja tautosaka, nes... pataikė koja kojon su laiku. Ypač tai pasijuto, kai prasidėjo Rusijos karas prie Ukrainą, galintis tiesiogiai paliesti ir mus.  

Tada susikmsčiau ir aš. Atsirado klausimų sau pačiam – kaip tėvui, seneliui, arba vaikų rašytojui – ar reikia, kad ir vaikai būtų informuoti apie tai, kas vyksta Ukrainoje. Kas pasaulyje dedasi? Kad neliktų, neužaugtų infantilūs nieko perdaug nežinotojai, kurie nutikus bėdai pasimestų ir nežinotų ko griebtis. Pasakos yra realybės simuliacijos, panašiai kaip lakūnai ar būsimi vairuotojai sėdi prie treniruoklių ir ekrane mato savo skrydį ar kelią, taip ir čia. Reikia matyti įvairių kelių galimybes, būti nors kažkiek jas įsivaizdavus. 

Kai nutariau rašyti alegorinę pasaką apie eilinį ežį Kepežį, savanorį, einantį padėt sraigiagalvių užpultiems kaimynams, pirmiausia bandžiau susigaudyti – koks turėtų būt knygos pagrindinis pranešimas, kas turėtų būt užkoduota eilučių tarpuose. Gal kad suaugęs nuo vaiko skiriasi gebėjimu priimti sprendimus ir atsakomybę. Ir kuo labiau suaugęs, tuo daugiau atsakomybės prisiimi – ne tik už save ir savo veiksmus, bet ir už savo šalį. Už užpultą kaimynų šalį. Ir šia mano mintį patvirtino pulkininkas Eugenijus Lastauskas, su kuriuo daug konsultavausi, rašydamas ežio istoriją. Jo laki frazė – „kartais reikia daryti ne tai, ką nori, o tai, ką reikia“ – man tapo atspirties tašku, konstruojant ežio sąmoningumo trajektoriją. Kol nebuvo šios frazės išgirdęs iš sužeisto kėkšto, atskridusio iš užpultosios Tripilės, ežys nenorėjo niekur kariauti, tik gyventi tyliai ir saugiai saugiai savo pelkėse, mylėti varlę dainininkę Lamurmur ir studijuoti Dangaus Akies ežere atsispindinčias žvaigždes bei planetas. Bet, supratęs, kad vyksta pasaulyje, Kepežys visgi nutarė, kad tai, „ką reikia“ daryti yra svarbiau už tai, kas „norisi“. Tada ežys Kepežys ir subrendo iš vaiko į suaugesnį. Kartu subrendo ir jo norų pasaulis – dabar jis ėmė norėti kurti teisingesnį pasaulį, ginti užpultuosius.  

Neseniai kalbėjausi su kunigu Gabrielium iš Santariškių, ir jis man padėkojo už „Angelų pasakas“. Sako, jei ne jos, perskaitytos vaikystėje, gal jis ir nebūtų pasirinkęs  kunigystės.

 Galvoju, jei ir po perskaityto ežio Kepežio kuriam nors vaikui užaugus kils noras tapti kareivėliu, Lietuvos gynėjėliu – jausiuos ne veltui rašinėjęs.