Tėčio figūra lietuvių vaikų literatūroje: tyla, kurios dažnai pasigendame

Kai kalbame apie šeimą vaikų literatūroje, dažniausiai girdime mamos balsą. Ji – švelni, globojanti, dažnai pasirodanti net pasakos archetipu. O tėtis? O senelis? Kur jie?

Lietuvių vaikų literatūroje tėčio ar senelio figūra dažnai lieka už kadro – nutylėta, neišplėtota, o kartais – problematiška. Bet kai autorius leidžiasi į gilesnius šeimos sluoksnius, istorijos tampa ne tik jautrios, bet ir svarbios.

Vytauto V. Landsbergio „Siaubamiškio pasakos“ – reta ir stipri knyga, kuri kalba apie skaudų ryšį su seneliu, išstumtu iš šeimos rato. Knygoje – ne idealizuotas senelis, bet žmogus su praeitimi, klaidomis, ilgesiu ir liūdesiu. Pasakos tampa bandymu atkurti ryšį per kūrybą – ne sentimentalu, bet tikra. Tai viena iš labai nedaugelio lietuviškų knygų vaikams, kuri atvirai kalba apie sudėtingą šeimos psichologiją, įskaitant skyrybas, priklausomybes, tylą tarp kartų.

Tuo tarpu „Begemoto godos“ – tai ne apie tėtį ar senelį kaip konkretų veikėją, bet apie buvimo drauge trapumą. Berniukas Kastukas bendrauja su akmeniu, kuris tampa ne tik draugu, bet ir klausiančiuoju, atliepiančiuoju, tarsi vaiko poreikio būti išgirstam simbolis. Ir jei suaugusieji (tėčiai, seneliai) kartais tyli, galbūt vaikams lieka kurti ryšį su tais, kurie moka klausytis – net jei tai būtų akmuo ar begemotas sapne.

Mūsų vaikų literatūrai reikia daugiau tėčių. Daugiau tylių, bet jautrių figūrų, kurios ne tik moko, bet ir moka išgirsti. Kurios pasakoja, bet ir klauso. Kurios myli ne tik per darbą, bet ir per buvimą.

Tėčio dienos proga verta prisiminti, kad kartais didžiausias artumas – ne žodžiuose, o tyliame buvime šalia. Ir galbūt nauja lietuvių vaikų literatūra dar išdrįs pasakyti tai garsiai.